 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Kai šį rytą man termometrai pasakė apie minus 17 už lango, neišsigandau - mintyse iškart traukiau šilčiausią mamos megztinį, storiausią kepurę ir keletą kojinių. Kovosim. Laikysimės. Nesustingsim.
Bet kai vasarą pamatau plius 28 ar 30 ar, o varge mano, dar daugiau, mano rankos nusvyra ir pasiduodu - gi nenusivilksi keleto odos sluoksnių.
Smagu. Žiema:)
Šita knyga yra labai labai ypatinga. Šita mergaitė, metais už mane jaunesnė, 5 metus iš eilės (nuo 2004 iki 2008) dalyvavo Roskildės festivalyje (apie kurį jau rašiau čia). 2009 m. ji debiutavo savo memuarų knygele apie festivalį. Šita knygelė norvegiškai. Šita knygelė netikėtai pateko man į rankas…pakuojant naujų norvegiškų knygų dėžę savo darbe. Tada ji tiesiai nukeliavo į mano krepšį ir buvo pradėta skaityti dar tą pačią dieną. Po to buvo primiršta, po to vėl atsiversta. Ir perskaityta. Šita knyga - mano pirmoji norvegiška perskaityta knyga. Ir visaip kaip ypatinga.
104 p.: Čia yra kažkas labai ypatingo, šitam festivalyje. Ir aš tai pastebėjau jau pirmą kartą čia atvykus. Man buvo 18 metų, buvau mirtinai persigandusi, beveik nieko negerdavau, visada atostogaudavau viena, vis dar gyvenau namie <…>, ir štai atvažiavau čia ir buvau tikra, kad būtinai kas nors privems į mano palapinę arba sutryps per koncertą, o čia aš sutinku tai!
Perskaičiau čia tokią smagią vaikišką knygelę (gal labiau paaugliams skirtą), tokią dvylikamečio berniuko dienoraštinę gyvenimo istoriją - Søren Olsson ir Anders Jacobsson “Bertas ir brolyčiai”. Daug juokiausi iš jo gyvenimo filosofijų. Čia šiek tiek smagiausių momentų:
Močiutė kraustosi iš proto dėl Dievo ir Jėzaus. Nors jauna būdama taip nesielgė. Tuomet ji kraustėsi iš proto dėl kitų vyrų.
**
Kai pasensiu, važinėsiuos dviračiu bent valandą per dieną. Kitaip kraujyje gali atsirasti per daug cukraus. Kvailas turėtų būti jausmas, kai tavo kraujagyslėmis plaukioja galybė cukraus gabalėlių.
**
Visą laiką galvoju vien tik apie ją. Įdomu, ar galima numirti dėl per siaurų smegenų kanalų, jei visą laiką galvoji tik apie vieną dalyką?
**
Aš norėjau luktelėti. Šiaip ar taip, bučiuotis nėra taip jau nepavojinga. Po bučinių prasideda glamžynės. Po glamžynių prasideda dulkinimasis. Siaubinga. Įdomu, ar dulkintis šlykštu? Gal kaip tik todėl daugelis įsivaikina vaikus. Jiems taip šlykštu patiems pasidaryti vaikų, kad pasirūpina jau gatavą.
**
Dievas turėtų gauti didelę pensiją. Jis turi turbūt daugiausia pinigų visame pasaulyje. Vargu ar atsiras kas kitas, kuris būtų išdirbęs tiek laiko kiek Dievas.
Keturias dienas iš eilės laukiau vakaro. Tų pačių veidų, kitų veidų, kitokios muzikos, tokio pačio tos muzikos kvapo. Keturis vakarus gailėjausi, kad nustojau groti pianinu dar mokykloj.
Keturis vakarus iš eilės praleidau kartu su VU Bardų festivaliu. Paskutiniu. Jubiliejiniu. Tik man pirmuoju. Po trečiadienio super nuotaikingos įžangos MIF‘e su V.Leistrumu, D.Razausku bei A.Giniočiu net ir ketvirtadienio ryto kelias į darbą buvo klotas geltonom plytom. Jauki pradžia galbūt ir nebepasikartojo ketvirtadienio koncerte GMF‘e. Ten didesnė erdvė, didesnis atstumas tarp visų, ten viskas labiau didinga, bet anaiptol ne prasčiau.
Iš festivalio gavau neįtikėtinai daug. Šypsenos, juoko, susimąstymo, jausmo, gitaros, fortepijono garsų, prasmės, tamsos ir šviesos. Stebėjau pažįstamą žmogystą, šmėžuojantį pirmyn atgal, žavėjausi visais, lipančiais į sceną ir ten taip laisvai, lyg namie, ant kėdės pritupiančiais. Pavydėjau jauniesiems energijos ir žibančių akių. Supratau, koks gėris slypi visame, ką mums davė scenoje pasirodžiusieji.
Paskutinis vakaras užvis jautriausias. A.Kulikauskas vietoj 5 sutartų dainų sugroja 15… Minioj pasklinda žvakių švytėjimai, nebesvarbūs paskutiniai važiuojantys troleibusai ir autobusai, visa aula dainuoja beribį dangų, kai kas verkia, kai kas nesulaiko ašarų dėl to, kad kai kas verkia, visų delnai įkaitę, bet nesiliauja ploti.
Kas buvot ten taip pat, suprasit šitą galbūt perdėtai jautrų mano įrašą:) Labiausiai dėkoju šito jaukumo bepročiui organizatoriui.
Taigi taip. Praeitą savaitę buvau užusieny tokiam mandram seminare, kur susirinko Baltijos ir Skandinavijos doktorantai. Ten man gerokai pašveitė ir pavėlėjo smegenis, parodė ėjimo kryptį ir t.t. Viena naudingiausiai praleistų savaičių šį pusmetį (ar net metus). Apibendrinant:
Trukmė - 5 dienos.
Darbotvarkė - nuo 10 iki 17 val. intensyvios paskaitos ir seminarai.
Paskaitų -devynios, seminarų nebesuskaičiuoju.
Vakarais - kontempliacijos su kolegomis lietuviais.
Kontempliacijų metu suvartotas alaus kiekis - N bokalų:)
Vaizdai:
Šveiko buveinė.
Užkariaujam Talino senamiestį.
Belangė auditorija - pati tinkamiausia smegenų plovimui:). Kas pastebėsit ten mane, tam saldainis:)
Kaskart užtikusi kokią nors įdomią knygą prisižadu sau įtraukti ją į “noriu perskaityt” sąrašą. To sąrašo taip ir nepradedu rašytis. Ir taip pamirštu, ką mintyse tuo metu susiplanuoju. Ir šiandien supratau, kad gal geriau tokio sąrašo ir nepradėti. Nes tada kažkaip atgultum į prokrusto lovą, skaityt vis tiek nespėtum, knygų sąraše vis daugėtų ir tikriausiai apimtų neviltis. O ir knygos po kurio laiko galbūt nebeatitiktų tavo noro jas perskaityti.
Dėl to rinksiuosi ir toliau spontaniškai. Tas knygas, kurias užtiksiu netikėtai, kurios “duotuoju momentu” man bus reikalingos, aktualios ir svarbios.
P.S. tai tik apie grožinę literatūrą. Mokslinės knygos turėtų pradėti keliauti į mano sąrašą. Someday.
Žinot, beveik kasdien einu Trakų gatve. Ryte ir po pietų. Neseniai pastebėjau tokį manęs nedžiuginantį dalyką. Šioj gatvėj šalia yra įsikūrę vaikų darželis ir A. Mickevičiaus biblioteka. Kasdien tenka praeit pro abiejų įstaigų langus beveik sutemus ar jau sutemus. Kaskart vaikų darželis matyti kaip ant delno, langus dengia tik dieninės užuolaidos. Kaskart bibliotekos langai užtraukti žaliuzėm (na, kartais vaikų literatūros skyrius tik šviečia). Taip, kad, gink dieve, ničnieko nepamatytum eidamas pro šalį. Na ir galvoju aš sau iškart profesiškai - o kur bibliotekos matomumas? Kur ryškios šviesos, knygų lentynos, tarp jų pasiklydę skaitytojai, kur tas nebylus kvietimas užeiti? O dabar eini ir net nenutuoki, kas už šitų žaliuzių vyksta.. Nesmagu.
.. ir kai bendradarbė, ištuštėjus kambariams, visiems išsibėgiojus į paskaitas, ateina, atsistoja tarpdury, nusiima akinius ir paklausia manęs, koks gyvenimo tikslas, atsitraukus nuo kasdienių minčių atsakau: Gyventi.
- O šiaip ar esi laiminga?
- Taip.
- O tu?
- Ir aš.
Nepaisydama įvairių nuomonių apie kačiukų nesėkmingas, streso pilnas ir išgąstingas ilgas keliones automobiliais, ėmiau ir parsivežiau savąją Ūlą namo tėvams pasidžiaugt (ale suprask, vietoj anūkės :) ). Kelionėj pirmyn jos akys buvo didelės, žvalgėsi ilgai aplink, po to užmigo ant kelių. Atgal važiuojant išvis ramiai snaudė, tik langų valytuvų pirmus kartus labai išsigando, kai tie pradėjo brūžint sušlapusį stiklą.
Namie išlandžiojo visas pakampes, patrypė mamos augalus kaip reikiant, apipylė mamą kava ir gavo net žuvies pavalgyt. Tikra “dalyvė”, sakyčiau.
No comments.
Galima drąsiai sutikt, kad lapkritis yra bjauriausias mėnuo - šalta, šlapia, tamsu, kalėdom kvepia nebent maximose, o namuose pradėjus šildyt šilumos vis tiek trūksta. Gal iš vidaus atvėstam.
Bet žiūrėkit, šiemet nuo to gali apsaugot krūva šiaurietiškų renginių:
P.S. Jau pasibaigus lapkričiui, pačioj gruodžio pradžioj dar skambės VU Bardų festivalis, kuris, kiek girdėjau, šiemet žada ir smagų baigiamąjį koncertą su tributu No Doubt’ams. Gera proga pasistrykčiot kaip mokyklos diskotekoj :)
Bijau, kad visur nesuspėsiu.
O jūs kur eisit išblaškyt lapkričio tamsos?
