Bibliotekininkės blog'as

kai šiandien oras vis negalėjo apsispręsti, kuo jis nori būti, aš labai jaukiai sėdėjau darbe. Kartu su ypatingą šviesą ir šilumą skleidžiančia staline lempa bei šūsniu knygų jos pavėsyje.

Rodyk draugams

Kažkada, dar gūdžiais 2006 m., skaičiau knygą “Kirvis ir žemė”, islando Oulavuro Gunnarssono parašytą. Jos šiokią tokią belekokią recenziją bandė publikuoti Ore.lt su mano SP inicialais. Va čia, kam įdomu. Netikėtai po to gaunu e-laišką iš pačio šios knygos vertėjo - Aurelijaus Vijūno. Oho, pamenu, kaip nustebau. Laiško gabaliukas:

Asz esu jos vertejas, ir dziaugiuosi, kad szi knyga patrauke Jusu demesi. Kad ji ir nepakeite Jusu gyvenimo - nieko baisaus :) Autorius greicziausiai ir neturejo tokio tikslo. Knyga priskirta istorinio romano zanrui, nors, kaip zinia, joje pasakojama toli grazu ne vien apie faktus.

Tai pirmoji mano versta knyga, o ir istorija, kaip mane surado leidejai (tuo metu gyvenau JAV, o Lietuva palikau priesz daugiau kaip 11 metu) - vos ne kriminalinio romano verta :) Kaip ir buna su pirmaisiais blynais, szis gal iszejo kiek prisviles, tacziau apskritai dziaugiausi gaves versti szia knyga. Isz dalies del to, kad religijos/-u istorija Islandijoje - ypatingai idomi tema. Isz dalies del to, kad versdamas turejau galimybe dar karta - ir szi karta jau kitaip - pazvelgti i szali kurioje praleidau netrumpa savo gyvenimo dali.

Rodyk draugams

Šiandien gavau laišką dėl šių metų Nacionalinės bibliotekų savaitės. Jis tikrai toks įkvepiantis ir optimistinis, kad negaliu nepasidalinti:

9-ąją Nacionalinę Lietuvos bibliotekų
savaitę

„KLAUSK
BIBLIOTEKININKO“

 2009 m. balandžio
23-30

 
Bibliotekininkas – išsilavinęs, įdomus, gebantis
užburti vaikus pasakomis, o suaugusius - didžiaisiais žmonijos atradimais. Jis
padeda bedarbiui susirasti darbą, sergančiajam užsirašyti pas gydytoją,
ūkininkui gauti Europos sąjungos paramą, studentui ar mokslininkui parašyti
mokslo darbą. Jis gali padėti visiems – sužinoti, kas atrasta, priminti, kas
pamiršta, sustabdyti per greitai bėgantį gyvenimą ir mėgautis knyga.
Bibliotekininkas – herojus. Tačiau jo žavesys matomas tik filmuose ar grožinėje
literatūroje.

Šių metų balandžio 23-30 dienomis ateik, ir pamatyk, kokie mes esame iš
tikrųjų. Biblioteka ne tik knygos, - ji yra gyvas žmogus. Ne tik kažkada gyvenęs
išminčius, politikas ar svajotojas, bet ir šiuolaikiškas bibliotekininkas -
besišypsantis, išsilavinęs, gebantis surasti būtent tau reikalingą knygą,
suprantantis, ramybės ar nuotykių ieško žmogaus širdis, padedantis orientuotis
interneto labirintuose. Bibliotekininkas gali rasti informacijos apie viską.
Klausk bibliotekininko!

Va. O pernai metais dalyvavom VU bibliotekos renginiuose ir statėm namus iš knygų. Siūlyčiau visiems prisijungti prie bibliotekų ir jų organizuojamų renginių tą balandžio savaitę. Nes būna tikrai fun :)

Rodyk draugams

Darbe turiu stalą. Tas stalas turi tris stalčius. Tie stalčiai slepia gūdžias relikvijas.

O jei rimčiau, tai šiandien besitvarkydama nedidelį stalčių bardakėlį tokių daiktų radau, kad negaliu nepasidalint eksponatais su jumis. Pirmasis stalčius ok, jis jau buvo mano sutvarkytas anksčiau, tad tik išmėčiau daug nereikalingų popierėlių su studentų vardais, emailais, telefonais ir t.t. Antrajame stalčiuje gyvena įvairūs dokumentai, brūkšniniai kodai, lipni juosta, kiti neaišku kam reikalingi popieriai su neaiškia informacija. O trečiojo taip ir nepasiryžau sutvarkyt. Paviršiuje mėtėsi flopikai, diskai, kasetės ir kiti keisti dalykai, o tarp visko - milžiniškas keistai rusvų dulkių sluoksnis. Manau, tai laikas. Prieš mane dirbusi bibliotekininkė sakė net nelindusi į tą stalčių. Taigi sumečiau, kad jis netvarkytas mažiausiai du metus. Tada nusprendžiau, kad man vis dėlto užteks dviejų stalčių, ir uždariau tą laiko mašiną, nes nenorėjau užsidusinti jos stebuklinguose keruose (t.y. dulkių debesyje).

O va čia keli eksponatai.
Ne paslaptis, kad mano darbovietėje kažkada lankėsi ir Didenybės Karaliai. Dovanų gavom enciklopedijų komplektą.

O čia dar vienas smagus dalykas. Galiu antspauduot viską su šituo :)

Taip pat radau nežinia kelintų metų kasetę pavadinimu “Sax & Sex”. Bet jau nebefotografavau šitos keistenybės, per daug baisu pasidarė :)

Rodyk draugams

Tai vat. Bibliotekininkė S. (t.y. aš) ne tik kad darbuojasi kaip tinklalapio administratorė, viešųjų ryšių atstovė ir pusiau žurnalistė, dar ir kalbos taisytoja, bet šiandien sugebėjau tapt ir IT specialiste ir šiaip visokia technike.
Atėjo švedų lektorė Mari-Anne (jai 58 metai) ir paprašė nueit iki jos namų ir pažiūrėt jos antivirusinę programą, nes ji lyg ir nebeveikia. Taigi nuėjom, išinstaliavau tą seną ir suinstaliavau AVG. Pagėrėm arbatos ir suvalgėm pyragaitį.
Grįžus į darbą kažkam neišėjo pajungt projektoriaus. Pasikvietė mane, restartinau kompiuterį, ir vuolia :)
Po to dar kažkam printeris neveikė, paspaudėm mygtuką ir vuolia :)
Aišku man iki tikros IT specialistės dar daug trūksta proto ir gebėjimų, bet darausi kažkoks universalesnis žmogus. Visapusis tobulėjimas :)
Po to Mari-Anne atnešė man nerealiai skanių saldainių už pagalbą, jie dar buvo gražiai supakuoti:

Miela.
O šiaip diena visai energinga, dėl to galiu dar padėkot Picture už skanius kiniškus-lietuviškus pietus ;) Takk.

Rodyk draugams

Kažkaip senokai berašiau apie darbą. Ne dėl to, kad ten nieko nevyksta. Anaiptol!
Taigi paplatinsiu tokią informaciją apie kitą savaitę vyksiantį seminarą su keturiais skandinavų rašytojais. Galbūt kas susidomės ir nukulniuos. Šie rašytojai dalyvaus ir mūsų Skandinavistikos centro rengiamoje konferencijoje. Laukiu nesulaukiu su jais susipažinti :)

“Balsai iš provincijos”

Pastaraisiais metais Šiaurės šalyse išleidžiama vis daugiau romanų ir
apsakymų, kuriuose rašoma apie provinciją. „Provincijos bangos“
literatūra tapo tokia pastebima, kad apie ją galima kalbėti kaip apie
atskirą judėjimą.

Kodėl miestuose gyvenantys šiuolaikiniai Šiaurės šalių rašytojai rašo apie
gyvenimą provincijoje? Kuo ši literatūra žavi Šiaurės šalių skaitytojus? Kas
tai - sentimentalumo ar egzotikos ilgesys, o gal paskutinė galimybė žvilgtelti
į pasaulį, kurio rytoj gali nebebūti? 

Į šiuos klausimus spalio 14 d. „Antrame antradienyje“ bandys atsakyti
keturi Šiaurės šalių rašytojai: Annica
Wennström (Švedija), Paula Havaste
(Suomija), Hans Otto Jørgensen
(Danija) ir Stig Sæterbakken
(Norvegija). Renginys vyks Šiaurės ministrų tarybos biure. 

„Kalbant apie „provincijos bangą“ svarbu suprasti, kad
šiame kontekste provincija yra daugiau nei tik geografinė sąvoka. Žinoma,
romanų ir apsakymų siužetai vyksta provincijoje. Bet daug svarbiau yra tai, kad
ši literatūra atspindi tradicinę kultūrą be modernizmo pėdsakų. Kultūrą, kuri
daugelio nuostabai dar gyva šiandienos Skandinavijos provincijoje“, - sako
Stefan Anbro, Vilniaus Universiteto danų kalbos lektorius. 

Nemažai šiuolaikinių Šiaurės šalių rašytojų patys yra užaugę provincijoje,
tačiau kita vertus, daugelis jų paliko provinciją norėdami tapti modernaus
miesto dalimi. Neišvengiamai kyla klausimas, kodėl šiuolaikiniai rašytojai rašo
apie tai, ką paliko praeityje. Ir kodėl jų knygos taip žavi Šiaurės šalių
skaitytojus? 

Daugiau informacijos apie rašytojus rasite ČIA. 

Dėmesio, renginys vyks anglų kalba. 

Prašome atkreipti dėmesį, kad vietų skaičius yra ribotas,
vietų rezervacija nevykdoma.

Įėjimas nemokamas.

Renginio vieta – Šiaurės ministrų tarybos biuras,
Didžioji g. 5, Vilnius; laikas – spalio 14 d. 18.00 val. 

Rodyk draugams

Jei esate bet kurios bibliotekos skaitytojas ir turite po ranka kokią nors knygiūkštę, atsiverskite kitą puslapį po pavadinimo, po to -17 puslapį.

Manote, kad tie štampai tai šiaip sau dėliojami bet kur? Ogi ne :) Būtent - pirmasis po pavadinimo ir 17 puslapis. Susitarimas toks yra. Bet kodėl 17 - tai ir man neaišku :)

Rodyk draugams

Vakar bibliotekininkė Simona dalyvavo bendrame posėdyje su savo centro vedėja E.S., VU bibliotekos direktore I.K.. Kalba ėjo apie svarbų reikalą: Šiaurės šalių ministrų taryba (www.norden.lt) nori perduoti kažkuriai bibliotekai savo sukauptą vertingą fondą, kurį sudaro grožinė skandinavų literatūra, meno albumai ir žurnalai, muzikos įrašai ir t.t. Buvau nuėjusi ten, tai kolekcija tikrai kieta :)
Esmė, kad Skandinavistikos centras šį fondą turi kur panaudoti, t.y., mes turime kaip tik tą tikslinę auditoriją - dėstytojus, studentus - kuriems tai būtų tikrai reikalinga, o ne dulkėtų kur nors mažvydinėj lentynose :)
Taigi, kitą savaitę manęs laukia raštų kūrimas, atsakomųjų laiškų rašymas, susisiekimas su Skaičiavimo centru ir minėta biblioteka dėl bibliografinio aprašo ir duomenų bazės konvertavimo galimybių į Aleph'ą (čia tokia aukštųjų mokyklų bendra informacinė sistema, jei ką:) ). Svarbiausia, kad šitas dalykas įdomus ir atsakingas, dėl to neteks nuobodžiaut.

P.S. vakar kalbėjau su S. (danų dėstytojas) apie Roskilės festivalį :)
ir sutikau viename iš fakulteto kiemelių tą Mažąjį Princą :) tada šypsojausi dar ilgai…

Rodyk draugams

Žodžiu.

Antra diena darbe. Smagiausia dalis - susipažinimas. Čia tokie du aspektai:
1. Nežinai, ar atėjęs žmogus yra lietuvis/nelietuvis. Todėl sveikiniesi kažkaip puslietuviškai, neužtikrintai, taip kažkaip hell…laba..o…s” :) Po to jau pamatai, kad tai koks nors dėstytojas, tada paspaudi ranką ir gražiai pakalbi bet kokia kalba: lietuvių, anglų, vokiečių.
2. Nežinai, ar atėjęs žmogus (jaunas) yra dėstytojas/studentas. Todėl vis tiek sveikiniesi kažkaip įdomiai, ir vis tiek ištiesi ranką paspaudimui, o iš veido išraiškos bandai nuspėti to žmogaus padėtį šiame centre. Hm. Visai įdomu. Paspaudžiau ranką ir studentei, ir dėstytojui. Svarbiausia sakyti savo vardą - identifikavimasis dar niekam nepakenkė. Šypsena taip pat. :)

Rodyk draugams

Labas,

šiandien pradėjau dirbti viename iš VU bibliotekos padalinių - tai mažytis centras, susijęs su skandinavų kalbomis…
Kodėl biblioteka ir kodėl būtent čia?
Dauguma vis dar nemėgsta žodžio biblioteka. Aš ne. Man jis patinka (tik galėtų būti šiek tiek trumpesnis, pavyzdžiui, blioteka ar librėjus (nuo library) :) ). Mėgstu bibliotekų ramybę, išminties kvapą ir jos teikiamas galimybes.
Skandinavų šalims jaučiu silpnybę, taigi ši vieta - tarsi dviejų silpnybių sujungimas į vieną. Na o kur dvi silpnybės, ten, tikėkimės, atsiranda stiprybė.

Dirbu puse etato. Pirma diena kažkokia neaiški. Pradėjau mokytis registruoti knygas ir suvedinėti jas į programą. Visai nesunku.
Bet vis tiek jaučiuos pasimetus. Beveik nepažįstu kolektyvo, rytoj pažindinsiuosi. Baisokoka.
Suprantu, kad svarbiausia - būti kupinai ištvermės, optimizmo, drąsa turi veržtis pro akis, o aktyvumas matytis nekantraujančiose rankose. Ar panašiai.

Noriu sau ir kitiems (gal tiems, kurie skaitys šitą blog'ą ir toliau) įrodyti, kad librėjai nėra nuobodi atgyvena ar senučių laisvalaikio vieta.
You go girl! (čia sau, padrąsinimas:) )

Rodyk draugams