 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Ji mane disciplinuoja. Kelia pirmiausiai 5 ryto, po to 7 ryto. 5 ryto dar nesikeliu, bet 7 jau kylu. Į ankstyvą tamsą, tylius namus, kavos kvapą ir knygą. Manau, kad gerai.
Šiaip ar taip, nebeišeina miegot, kai tau nosis laižoma ir į ausį kandama:)
Taigi kartojam pernai metų ryškiausių įvykių įvardinimą.
Įsimintiniausia diena - rugpjūčio 25.
Gražiausias įvykis - Radiohead koncertas Poznanėje.
Daugiausiai kartų klausyta daina - Radiohead - Weird Fishes/Arpeggi (pagal Last.fm duomenis).
Didžiausias nusivylimas - naujasis Placebo albumas.
Geriausias atradimas - „Kompressor” kabakas Taline; VU Bardų festivalis.
Didžiausias praradimas - žmogus, buvęs nominuotas metų stebuklu.
Metų stebuklas - Facebook.
Geriausias pirkinys - laptopas.
Smagiausios kelionės - į Heinekeną, į Poznanę.
Unikaliausia patirtis - Varšuvos centrinė stotis anksti ryte.
Kiečiausia frazė - pagal lenkus „nesikeikiant” „ku**a za*e*ys”.
Metų parduotuvė - Lindex (nes ten taip viskas patinka, o taip beveik niekas netinka)
Bjauriausi sugyventiniai - nutylėsim.
Geriausi sugyventiniai - katė Ūla.
Smagiausi vakarėliai - Bix bare.
Sėkmingiausiai sulaužyta tradicija - išleisti visus pinigus (pinigų mano gyvenime niekad beveik netrūko, visada jų kažkaip prisikaupdavo net netaupant. O štai šį rudenį jie ėmė ir pasibaigė:) ).
Didžiausias rekordas - darbe išvalytos visos knygų lentynos.
Įsimintiniausia knyga - Linn Strømsborg „Roskilde”.
Geriausias filmas - serialas „How I met your mother”
Geriausia vieta būti - festivalis
Smagiausias užsiėmimas - mirkti vandens telkinyje
Metų nuotrauka: (šaltinis aiškiai matyti) aš ten kažkur priekyje buvau.
Pažiūrėjau savo pernai metų kalėdinį norų sąrašą (čia). Ir daugiau nei pusę jų gavau: turiu ir tą reidijohedų maikutę (ir netgi prisiminimus iš jų koncerto), ir minėtą knygą, ir kojinių, ir sniego, ir miegu daug ir ramiai, ir gyvenimą be magistrinio gavau (bet įsivėliau į dar didesnę peklą:)). Tik sapnus retai pamenu, tik naujakas be draugų buvo, tik bardakas vis dar karaliauja visur.. Na bet nesiskundžiu.
O dabar mąstant apie šįmetinį panorėjimų sąrašėlį įdomios tokios mintys ateina. Norisi daiktų, buitiškų, reikalingų, praktiškų, naudingų, kaip antai keptuvės, šiltų šlepečių, patogios kėdės, nedunksinčio virdulio, norisi dar vieno kompiuterio, dar visokio daiktiškumo.. Velniai žino kam. Apsistatyt namus? Mažint erdvę? Šiaip nujaučiu, kas čia darosi, bet blog’as nutylės šitą dalyką. Nereik iš tikrųjų tų daiktų, mama, tėti, nedovanokit tikrai, čia ne užuominos:).
Šiltų Jums visiems Kūčių ir Kalėdų. Kūčios man labiausiai patinka.
(nuotrauka grynai kūčinė, dviejų metų senumo)
Kaskart užtikusi kokią nors įdomią knygą prisižadu sau įtraukti ją į “noriu perskaityt” sąrašą. To sąrašo taip ir nepradedu rašytis. Ir taip pamirštu, ką mintyse tuo metu susiplanuoju. Ir šiandien supratau, kad gal geriau tokio sąrašo ir nepradėti. Nes tada kažkaip atgultum į prokrusto lovą, skaityt vis tiek nespėtum, knygų sąraše vis daugėtų ir tikriausiai apimtų neviltis. O ir knygos po kurio laiko galbūt nebeatitiktų tavo noro jas perskaityti.
Dėl to rinksiuosi ir toliau spontaniškai. Tas knygas, kurias užtiksiu netikėtai, kurios “duotuoju momentu” man bus reikalingos, aktualios ir svarbios.
P.S. tai tik apie grožinę literatūrą. Mokslinės knygos turėtų pradėti keliauti į mano sąrašą. Someday.
.. ir kai bendradarbė, ištuštėjus kambariams, visiems išsibėgiojus į paskaitas, ateina, atsistoja tarpdury, nusiima akinius ir paklausia manęs, koks gyvenimo tikslas, atsitraukus nuo kasdienių minčių atsakau: Gyventi.
- O šiaip ar esi laiminga?
- Taip.
- O tu?
- Ir aš.
Dabar guliu lovoj. Tapau tikru degančiu padaru, su trim aštuoniais temperatūros. Girdėjau, kad visokių karštinių metu gimsta genialūs darbai, mintys. Tai tuoj ir aš pavarysiu, hah :D
O jei rimčiau, tai per šią gerą savaitę įvyko du patys svarbiausi šios vasaros įvykiai - kurių ilgai laukiau ir ruošiausi. Skirsiu jiems du atskirus įrašus, nes tai pakankamai skirtingi pasauliai.
Pradėsiu nuo rimto. Tie migloti įrašai, pasirodę kažkada anksčiau, buvo apie tai, jog ruošiausi tolimesniam mokymuisi - manęs laukė stojamasis egzaminas į doktorantūrą. Taip. Kažkada smagiam blog’e “Librarian’s guide to Etiquette” radau įrašėlį, kuriame sakoma, jog bibliotekininkas nusprendžia tapti doktorantu, jei a) jam pabodo jo darbas, ir b) (neatsimenu:) ). Ne, man darbas anaiptol nepabodo. Stojau vedama vidinės motyvacijos tobulėti ir kitų svarbių dalykų.
Iš tiesų stojamąjį egzaminą įsivaizdavau kiek kitaip. Pokalbis, nuoširdūs atsakymai, supratingumas. Ruošiausi apie porą mėnesių, draugavau su įdomiom ir nelabai knygom, straipsniais, talpinau į galvą neribotos aprėpties informaciją, kuri tapo vertingomis žiniomis. Žinojau, kad jei ir nepavyks įstoti, smegenyse bus atsiradusi ne viena gili raukšlė. Stojamasis vyko raštu. Susirinko iš viso keturiolika iš išvaizdos itin protingų žmonių, o vietos tik keturios. Praradau viltį, o ypač po to, kai po rašto darbų atidavimo mūsų su kolega nepakvietė pokalbio. Kitus pakvietė. Pasijautėm menkučiai padarai šioj žemėj ir toliau sau ramiai nusprendėm gyvent. Tačiau kitą dieną teta telefonu pasakė, kad gavau iš stojamojo dešimt. Vilties šypsnys veide. Tik jis greit išblėso - juk viską šiais laikais lemia pažintys ir kiti dalykai. Galutiniai rezultatai turėjo būt po dviejų dienų. Juos sužinojau būdama Heinekeno Open’er festivalyje Lenkijoje (apie kurį bus kitas įrašas). Reakcija buvo įdomi - isteriškai pasijuokiau, surimtėjau, po to trepsenau koja, po to vėl surimtėjau. Ir taip visą likusį vakarą. Įkritau į gilų susimąstymą. Galbūt netikėjau dėl to, jog buvau visai kitame pasaulyje, palikusi visą gyvenimą Lietuvoj ir bekvėpuojanti festivalio oru.
Apėmė mintis, kodėl man dažniausiai gyvenime taip pasiseka. Sėkmė? Čia tinkamas žodis? Nežinau, vis labiau galvoju, kad ne sėkmė čia, o nuoširdus norėjimas ir siekimas lemia teigiamus pokyčius gyvenime. Visada stengiuosi stengtis nuoširdžiai, žinodama, kad viskas būna tik į naudą. Galbūt dėl to ir gaunu beveik viską, ko užsimanau? Gal čia dvigubas ožiaragiškas ir jautiškas užsispyrimas kiša koją? Sako, tu paženklinta genijaus žyme. Ne, viską lemia sunkus (čia dar pasiginčyčiau dėl šio žodžio) darbas ir nuoširdus noras.
Taigi įstojau. Esu laiminga, saugi, laukianti permainų ir naujų vėjų rudenį. Vūūhūū :)
ne, aš savo tinklaraščio nepamiršau.
mūsų gyvenimuose dabar truputį visko daug vyksta. Pykstam, bijom, nerimastingai žvelgiam į rytojų, laukiam, dvejojam, liūdim, prisimenam, ieškom, viliamės, tikimės. Ruošiamės. Labai daug skaitom. Akys net varva:) Bet viskas tik į gera, pasakysiu. Tik į gera. Tikiu tuo, ką darau. Gal ir ne visada, bet nuoširdžiai.
Apie dviratį.
Išsiruošiu į parką paskaitaliot knygos. Galvoju, užsuksiu dar į Savanorių pradžioj esančią dviračių parduotuvę ir pasidomausiu, gal gali man sėdynę kilstelt truputučiuką. Nu ką gi, atvažiuoju, ant laiptų stovi ir rūko toks jaunuolis. Sakau, jūs čia dirbat? Pasirodo, dirba. Klausiu, ar taisot dviračius. Pasirodo, taiso. Klausia, o kas nutiko. Sakau, noriu sėdynę pasikelt. Bičukas nueina, atsineša įrankiuką, atsuka, kilsteliu, prisuka, pabandau, pasigrožiu dar jo tatooooo (rodos, kad RHCP žvaigždė ten buvo) ant rankos. Klausiu, ar pinigėlio duoti. Sako, ne, už ačiū čia. Padėkavoju, pasišypsau ir nuvažiuoju. Gaivuma sieloj.
Apie kalną.
Neseniai rašiau apie tą nelemtą Lazdynų kalniuką, į kurį neįvažiuoju ir tenka stumti dviratį. Na, tai duokit man naują kalną, nes šį įveikiau dar vasarai neprasidėjus. ŪŪŪ. Užpūškavau lėtaiii lėtaiii. Sunkiausia buvo susitart su savim, kad dar turiu jėgų, ir nenulipt nuo dviračio. Tik viršūnėj sustojau pasišypsot. Jei taip atkaklokai tikslus įveikinėju, tai gal ir toliau seksis? P.S. manau, čia ir to vaikinuko su RHCP tatoooo gera karma mane lydėjo:)
Iš gūglės
Mano savaitgaliai dažniausiai prasideda ketvirtadieniais. Skaitėm su kate knygą.
Tada parvykau į Šiaulius. Su mama tvarkėm spintą. Nostalgiškas radinys: bakalaurinio darbo rašymo pirštinės (nes tais metais namie buvo ypatingai šaltos Velykos, o pabaigti tai reikėjo kažkaip. Tad saugojau pirštus, kad nenukristų nuo šalčio). Atradusi jas prisiminiau ir visas sveikatos anomalijas, kurios kamavo berašant.
Toliau spintoj slėpėsi šuniukas-pakabiukas. Net mama neprisiminė, kokio jis amžiaus galėtų būti. Au Au.
Galiausiai, prie sekmadieninių brolio užtarnautų šašlykų, pasivartaliojimų ant pievelės pas močiutę ir keistos nerimastingos nuotaikos tiko ir beveik juoda tulpė.
Dar į atmintį įstrigo keistas dangus virš temstančio Vilniaus pro traukinio langą. Bet tai taip ir liks mano atminty.
Įtariu, kad mano smegenys restartuojasi per dažnai. Dar anksčiau buvo nieko, bet jau dabar pastebiu, kad labai sunku (beveik neįmanoma) išlaikyti sutelktą dėmesį į vieną dalyką ilgai. Pavyzdžiui, skaityti kokią bent kiek sudėtingesnę knygą. Smegenys kas kažkiek laiko tarsi išsijungia ir vėl reikia iš naujo susikaupt. Ar taip yra dėl šiuolaikinės technologijų savybės perduoti informaciją trumpais impulsais (pvz., blogo įrašai, naujienos, straipsneliai, reklamos), o nenutrūkstamas smegenų apkrovimas pasidaro nebeįmanomas? Nenoriu aš taip. Give me my brain back!! Gal yra kokių vaistų nuo tokio gyvenimo fragmentiškumo? :) O gal aš čia tik sau vietos gyvenime nerandu? Juk smegenys nepavargsta. Per daug tinginiavo?
Et. Ir vėl tai tik gyvenimo fragmentas…