Bibliotekininkės blog'as

Kaip čia yra, kad žodžiai sujauktas ir jaukus turi tą pačią šaknį?

Ar įmanoma būti jaukiai susijaukusiam? Arba sujauktai jaukiam?

Rodyk draugams

Čia taip įdomiai išėjo. Perskaičiau antrą norvegišką knygą šiandien. Na, knygutę tokią - apie 100 psl., bet kiekvienam puslapy po paveiksliuką ir mažai teksto. Gro Dahle “Ikke gi opp håpet, Werner” vadinasi.

Trumpai apie istoriją: gyveno berniukas (suaugęs berniukas) su tėveliu, po to tėvelis mirė. Vyrukas liko vienas. Jam buvo labai tuščia ir liūdna gyvent, dėl to sumąstė įsigyt katę. Bet katę nutrenkė mašina. Apraudojo jis katę ir įsigijo šunį - manydamas, kad jis bus geriausias jo draugas. Kadangi šuo be paliovos lojo ir staugė, Verneris jį nutarė užmigdyt. Tada įsigijo paršelį, kuris laikui bėgant augo ir teko pačiam Verneriui miegot ant čiužinio, nes paršelis visą jo lovą užėmė. Taigi… paršelis buvo suvalgytas kotletų pavidalu. Po to Verneris įsigijo kažką panašaus į šešką. O tas gi įkando jam į koją ir Verneris tol savo koją bandė išlaisvint iš šeško dantų, kol šeškutis kažkaip pasimirė. Tada rodos Verneris įsigijo gėlę, bet ją laistė tol, kol visai gėlė nuvyto. Ir vis sakė jai - “Tu neturi teisės mirti”. Na, po to jis įsigijo… žmoną :) Jai irgi sakė, kad neturi teisės mirti. Tada jiedu susilaukė vaiko. Ir žmona per gimdymą mirė. Tada Verneris augino sūnų ir vis jam kartodavo, ko jis neturėtų daryti, ko saugotis gyvenime, kur būti atsargus, nuo aštrių stalo kampų iki moterų ir šeškų.. Perdavė visą savo patirtį ir galiausiai mirė. Tada sūnus liko vienas ir nusprendė įsigyt gyvūnėlį…

Pasaka be galo. Iš tikrųjų tai buvo kažkiek juokinga skaityt, o ypač paveiksliukus apžiūrėt, bet esmė tai visai nejuokinga toj knygoj surašyta.

Rodyk draugams

Šitas paveiksliukas priklijuotas mano darbe ant spintos, kuri stovi tualete. Taigi kaskart ten būdamas prieš akis matydavai šį mielą ciuciuką ir šį užrašą. Ir tik po gerų pusantrų metų darbo aš vieną dieną užėjusi ir eilinį kartą pažiūrėjusi į ciuciuką supratau, ką visa tai reiškia. Plads til at vokse - vieta augti. Daug vietos augti. Ciucikas turi daug odos, po kuria šiaip galėtų plėstis vidumi, kol oda išsilygintų ir nebeliktų raukšlių. Plėstis vidumi - lyg ir tobulėti, imti naujoves, semti žinias, auginti ir saugoti jausenas.. kol pasidarai “storas storas” ir “oda” išsitempia iki įtrūkių..

Plačiai čia man staiga akys atsivėrė:)

Rodyk draugams

Vilniaus Knygų mugėj bebūdama užsukau paklausyti brito Davido Parrisho knygos “Marškinėliai ir kostiumai: kūrybinio verslo vadovas” pristatymo. Dabar va ką tik tą knygiūkštę baigiau skaitinėt. Sakyčiau, lengvokas skaitalas, skirtas labiau tiems, kurie galbūt kada nors svajoja apie nuosavą verslą, bet turbūt nenutuokia, ką ir kaip ir nuo ko reikia daryti. Gal pavadinčiau knygą pradžiamoksliu. Nes nors aš nuosavo verslo ir neketinu artimiausioj ateity kurt, bet dauguma dalykų man buvo jau žinomi ir “akyse neprašviesėjo” (nebent tik nuo spalvoto PDF formato knygelės apipavidalinimo, kas irgi kreipia mintį į kone pramoginio pobūdžio literatūrą). Šiaip su knyga viskas ok:) Surašyta trumpai ir aiškiai.

Tik toj mugėj kirbėjo klausimas apie marškinėlius ir kostiumus. Toks R. Florida rašė, kad kūrybinių industrijų pasaulyje kostiumai yra atgyvena, simbolinė kūrybiškumo priešprieša. Pats D. Parrishas mugėje pasirodė, va būtent, su marškiniais ir švarku.. Tai ir galvoju, negi jis negalėjo marškinėlių vilkėti, jei jau taip kūrybinei pusei prijaučia?.. :)

P.S. o pačią knygą gali pavartyt ir paskaityt čia.

Rodyk draugams

nes visa tai, visi skaitymai, mokymaisi, darbavimasis iki vėlumos ir savaitgaliais, visa tai - lyg pateisinimas mūsų vienumai. Lyg ir nenorim pasaulio, bet dedam jį į save knygų, 0 ir 1 pavidalais, nekreipdami dėmesio, kad į save jau patys nebetelpam. Kitiems nesidalindami. Egoistiška? Galbūt.

Rodyk draugams

Kol brolis sėkmingai transformuojasi į kulinarą ir verda sūrio sriubas, aš vėl ir vėl atrandu muziką, tinkančią prie skaitymo, įmanomo tik labai susikaupus. Anksčiau klausiau visokių Mogwai, If These Trees Could Talk, Iliketrains, o neseniai iš naujo atradau tokius dalykus kaip Eluvium ir Library Tapes. Jei labai reikia rimtai skaityt, bet negalit ištvert spengiančios aplink tylos (arba savo minčių triukšmo), imkit šituos:)

Eluvium - I will not forget that I have forgotten.

Library Tapes - Cold leaves for the violent ground.

Rodyk draugams

Oj bent trumpam atitrūkau nuo mokslinės literatūros. Čia, jei pamenat, toks Bertas rašė smagų savo dienoraštį. Pasirodo, yra ir to dienoraščio tęsinys “Bertas ir Smalynės gauja”. Gal ir nebeprilygsta jo sąmojis pirmajai knygai, bet yra irgi savotiškų perliukų (p.s. norintieji (vėl) pasiskolinti stojat į eilę:) ):

Mes, šeštokai, privalome žinoti, kad turime elgtis kaip suaugę žmonės. Daugiau nebegalime svaidytis bulvėmis valgykloje. Dabar paleidžiam visą lėkštę. I‘m a big man now! Matai, dienorašti. Aš toks suaugęs, kad kartais sušneku amerikoniškai, you know. Dažnai mąstau amerikoniškai. Cool man. F*ck you. Shit ir hamburger and coke, pagalvoju.
**
Močiutė sako, kad Dievo galima klausti apie bet ką. Ir atsakymą gauni. Dievas, matyt, turi galingiausią pasaulyje kompiuterį.
- Mielas Dieve! Aš tik norėjau padėti Salimui. Už ką jos mane aprėkė? - paklausiau nusiminęs ir žvilgtelėjau į dangų.
Pralaukiau 4 minutes ir 12 sekundžių. Jokio atsakymo. Močiutė meluoja. Arba Dievo kompiuterin įsimetė virusas, kuris sunaikino visas programas.
**
O jei Luiza neįsileis manęs į graibymosi vakarėlį? Tada nusigrimuosiu Bredu Pitu. Jokių problemų.
**
Aš pritrėkštas. Nadė daugiau manęs nebenori. Galvoju, ar dvylikamečiai vaikinai gali mirti perplyšus širdžiai? Ar tik merginoms galima nelaimingai mylėti? Paklausiu Dievo. Jeigu neatsakys, po kelerių metų tapsiu kietu šaltakrauju tipu, maukiančiu degtinę.
**
- Lupti svogūną neapsiverkiant, - atsakiau. - Paimi du gabalėlius pleistro ir užsiklijuoji akis. Tada paimi aštrų peilį ir aitrų svogūną ir pjaustai. Pabaigi, kai svogūnas supjaustytas arba kai nulekia piršto galas.
**
Mes išsiskyrėm kaip priešai. Nuostabu turėti savo merginą. Jokie priešai nebereikalingi.
**
Nesuprantu tų moterų. Jos pykstasi dėl niekų, bet kai tikrai yra dėl ko supykti, pavyzdžiui, kai tarp Švedijos ir Suomijos vyksta svarbios ledo ritulio rungtynės ir teisėjas blogai teisėjauja, tada jos išvis nereaguoja. Nieko nesusigaudau.
**

Rodyk draugams

Ji mane disciplinuoja. Kelia pirmiausiai 5 ryto, po to 7 ryto. 5 ryto dar nesikeliu, bet 7 jau kylu. Į ankstyvą tamsą, tylius namus, kavos kvapą ir knygą. Manau, kad gerai.

Šiaip ar taip, nebeišeina miegot, kai tau nosis laižoma ir į ausį kandama:)

Rodyk draugams

Žinau, blogai, kad tinklaraštis vis rečiau mano dėmesio susilaukia. Vis skaitau ir skaitau ir galo skaitymui nesimato. Tai pasidalinsiu bent viena knyga čia.
Bendram supratimui apie mokslą ir mokslinę komunikaciją perskaičiau vieną esminių knygų - tokio John Ziman “The force of knowledge: the scientific dimension of society” (1976m.). Knyga labai įtraukia, įdomius dalykus rašo, kurių žinau, kad gal gyvenime niekad nepanaudosiu (pvz. apie penicilino atradimą arba fizikos mokslo peripetijas), bet vis tiek norėjosi skaityt. Labai viską gelbėjo daug iliustracijų, kartais puslapyje teksto belikdavo vos kelios eilutės, o visa kita - paveiksliukai. Buvo net vienas, vaizduojantis Einšteiną važinėjantį dviračiu:).
Čia keletas įdomesnių minčių:
**
The mere fact that an author has a Ph.D. – or is even a distinguished professor – does not ensure that he is free from bias, folly, error, or even mild insanity.
**
The present-day publicity game of counting Nobel prizes as if they were Olympic medals or wins at football is not new. For many political leaders, the cultivation of science by the state is justified as a means of encouraging and rewarding the big names in this international competition.
**
Economic forces depend, in the end, on human judgements, values and preferences: there is no absolute method for weighing a holiday in Majorca against a new washing machine.

P.S. šį mėnesį tai jau penkta perskaityta knyga.

Rodyk draugams

Taigi kartojam pernai metų ryškiausių įvykių įvardinimą.

Įsimintiniausia diena - rugpjūčio 25.
Gražiausias įvykis - Radiohead koncertas Poznanėje.
Daugiausiai kartų klausyta daina - Radiohead - Weird Fishes/Arpeggi (pagal Last.fm duomenis).
Didžiausias nusivylimas - naujasis Placebo albumas.
Geriausias atradimas - „Kompressor” kabakas Taline; VU Bardų festivalis.
Didžiausias praradimas - žmogus, buvęs nominuotas metų stebuklu.
Metų stebuklas - Facebook.
Geriausias pirkinys - laptopas.
Smagiausios kelionės - į Heinekeną, į Poznanę.
Unikaliausia patirtis - Varšuvos centrinė stotis anksti ryte.
Kiečiausia frazė - pagal lenkus „nesikeikiant” „ku**a za*e*ys”.
Metų parduotuvė - Lindex (nes ten taip viskas patinka, o taip beveik niekas netinka)
Bjauriausi sugyventiniai - nutylėsim.
Geriausi sugyventiniai - katė Ūla.
Smagiausi vakarėliai - Bix bare.
Sėkmingiausiai sulaužyta tradicija - išleisti visus pinigus (pinigų mano gyvenime niekad beveik netrūko, visada jų kažkaip prisikaupdavo net netaupant. O štai šį rudenį jie ėmė ir pasibaigė:) ).
Didžiausias rekordas - darbe išvalytos visos knygų lentynos.
Įsimintiniausia knyga - Linn Strømsborg „Roskilde”.
Geriausias filmas - serialas „How I met your mother”
Geriausia vieta būti - festivalis
Smagiausias užsiėmimas - mirkti vandens telkinyje
Metų nuotrauka: (šaltinis aiškiai matyti) aš ten kažkur priekyje buvau.

Rodyk draugams